Musu nuostabusis Dievas

Giesme apie tai..

Skaistykla: kur ir kada metas skaistėti?

… mintys apie mirtį.. jos sukrečia iki pat gelmių tikriausiai kiekvieną.. kaip susimąstome apie mums brangius žmones.. kaip susimąstome, kad „dienos yra piktos“ ir bėga it pašėlusios.. suvoki, kad ateina ir tavo laikas.. O gal reikėtų kalbėti ne apie mirtį .. tik apie gyvenimą po mirties.. Tikėjimas.. kad tai kas yra, nepasibaigs tada kai tavo karstą nuliais į žemę..

Kelias kuriuo aš einu.. kur visa tai nuves?.. tiek daug takų, vieškelių, takelių vedančių link taip trokštamo mums tikslo. Bet ar visada mūsų pasirinktas kelias veda mus link ten, ko taip tikimės, laukiam.. ir nepaisant to, kad taip tikim.. o gal pasiekus finalą teks skaudžiai nusivilti ir tada lyg kaltinti nebus ko.. Bet kai prieš akis kryžkelė... kuo pasitikėti?.. visi keliai lyg su didžiausiomis reklamomis „į TEISUMĄ, RAMYBĘ ir DŽIAUGSMĄ -->“.. ką tada daryti? ...gal klausyti savo širdies balso?.. eiti ten kur tau gražiai šypsosi ir saldžiai šaukia?.. o gal tiesiog pasikliauti idėjomis, kurios atrodo taip patraukliai ir patogiai.. daug variantų .. bet tai pasirinkimas .. asmeninis.. kartais aklas, bet pilnas pasitikėjimo, kad viskas bus gerai.. Bet ar mūsų pasitikėjimas, kad mes geram kely visada nuves į tą vietą kur „nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo...‘‘???

(Hmm.. mano „apmąstymas“ tikriausiai kol kas visiškai ne į temą.. ir atrodo kaip dar vienas „atsifutbolinimas“. Bet tai tiesiog „ieškojimas“..). Turėčiau, kalbėti apie taip vadinamą „skaistyklą“ – vietą – kuri pomirtinio pasaulio geografijoje atsirado viso labo XIIa pabaigoje, vietą kuri sukėlė begalę ginčų tarp Bažnyčios Tėvų, gal būt atnešusi ne mažai skilimų.. Ar tai dar vienas kelias į ten kur „nebus nakties“? O gal viso labo kažkieno išmintas takas kuris nežinia kur nuves?? ... tiek daug klausimų kyla kaip susiduri su šiuo fenomenu.. GAL tai tik paguoda žmonėm, kurie prarado sau mylimus žmones.. tikėjimas, kad dar ne viskas prarasta ir jiems bus viskas gerai. Ar galima sieti tą, su baisia „komercija“ – kada į kairę ir į dešiną galima buvo įsigyti indulgencijų ar truputį paaukoti Bažnyčiai už taip mylimą artimą.. kad tik jam skaudėtų mažiau toje baugioje vietoje.. viskas remiasi į GAL.. Sunku kalbėti apie mirtį, kai dar nespėjai ten pabuvoti.. ir grįžias iš ten lyg niekas nebuvo, kad galėtų pasakyti kaip iš tikrųjų yra... (nors taip, dažnas kalba apie tunelius, apie balsus.. bet.. bet ne apie tai dabar..) Prisiminiau pasakojimą apie Lozorių ir turtuolį kuris miręs meldė Abraomo, kad atsiustų jam tą elgetą su lašeliu vandens. Bet Abraomas atsakė: „Atsimink, sūnau, kad tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes.. <..> Be to, mus nuo jūsų skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus“. Bet yra ir kitas pasakojimas Mato 5. 26 „neišeisi iš ten, kol neatsiteisi iki paskutinio skatiko“. Kol??? Vadinasi yra galimybė išeiti? Kas tai? Prieštaravimai? .. ar neteisingos interpretacijos? O gal ši vieta visai ne apie gyvenimą po mirties?? Tiek daug klausimu!!.. Kuris visažinis išdrįs pasakyti kaip yra iš tiesų ir dar pridurs jūs „klystat!!“.(nors tokių atsiranda ir ne vienas). Visai nesenai susimąsčiau.. Dievas tikriausiai žiūrėdamas į mūsų samprotavimus apie Jį ar apie kitus dvasinius dalykus labai juokiasi, arba graudžiai verkia matydamas tai ką mes daužydami į krutinę teigiame ir taaip laabai „grybaujam į pievas“.. gal čia galima pacituoti „nėra teisaus, nėra nė vieno..“ (nors mano manymu čia ne apie teisingas ar ne doktrinas..). Prirašyta yra daug.. ir visi raštai kalba lyg apie skirtingus dalykus, bet apie finalą su džiaugsmu, ramybe ir pan.. Dar vakar naktinėdama susidomėjau Tibeto „Mirusių knyga“. Ten kalbama, kad visa, ką tu jauti - yra iš tavęs. Taigi, šitaip žvelgiant, tiek rojų, tiek pragarą mes patys sau ir kuriame dar gyvi būdami. O mirę tiesiog jausime tuos išgyvenimus, kuriuos pergyvenom čia.. (o gal ne taip supratau.. J ). Taigi čia kelią pats sau tiesi.. ta prasme, ne tai apie ką Biblija sako: „Šaukiu šiandien liudytojais dangų ir žemę, kad leidau tau pasirinkti gyvenimą ar mirtį, palaiminimą ar prakeikimą“ (Įsak. 30,19). (Tu renkiesi kuriuo keliu eiti), bet čia kelio nėra.. jį lyg kuri pats iš savo jausmu, pergyvenimų. (jei gerai supratau). Girdėjau dar apie 12 kelių kurie veda link tos palaimintos amžinybės. Girdėjau apie vis dovanojamą gyvenimą, tarsi naują galimybę pradėti vėl per naujo.. ir tų galimybių ne taip ir mažai – 108! Tiesa, čia yra pavojus „atgimti“ blusa ar dar kokiu nelabai kilmingu padaru.. Ir visa tai skelbia raštai. Įvairių autorių.. religijų.. kultūrų.. visos jos susirūpinusios rytdiena. Ir atrodo, kad tai gana svarbu..

Jaučiu, kad nuklydau nuo temos, todėl pradžioj norėčiau prisiminti tai kas yra „skaistykla“ ir kas joje „gyvena“. Katalikų Bažnyčios Katekizme radau mokymą apie šią vietą „1030 Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai nuskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties kentėdami nusiskaistina, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą.“

Čia matau mokymą, kad tarp pragaro ir dangau yra tarpinė vieta, kurioje sielos turi kentėti, skaistėti.. kol pasidaro tinkamos gauti išgelbėjimą.

Skaičiau daugybe kartų ir susimąsčiau.. o kaipgi Kristus??!! Nejaugi Jo auka ant kryžiaus buvo tokia menka, kad dar turėtume ką nors pridėti prie jos.. ir kuo čia pasikliauti? Ar išmintingais Budistų raštais, ar pasitikėti tai ką pasakė protingas dėdė (o kaip jis dar pagrindžia savo teiginius... taip išmintingai.. tai mmmm ). O gal reikėtu čia susimąstyti kas aš esu, kuo pasitikiu.. Laikau save krikščione (kad ir kokia ten bebūčiau). Susimąstau ką tai reiškia.. ar viso labo kad esu pakrikštyta.. nee, nemanau.. manau krikščionis yra Kristaus mokinys, Jo sekėjas. Todėl drįstu teigti, kad negalima atmesti Jo mokymo. O Jėzus mokė apie vieną kelią pas Tėvą : „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ (Jn 14,6). Hmm tada kyla klausymas.. kam tos maldos?.. nejaugi mus išgelbėti gali mūsų artimųjų meilė mums kaip „užperka“ Mišias ar savo kančias skiria dėl to, kad tik mažiau laiko tektų kentėti taip mylimiems žmonėms.. Evangelija kalba apie priešingus dalykus: „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais - tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę.“ (Jn1,12-13).

...Kuo daugiau skaitau apie skaistyklos idėją, tuo labiau man kyla galvoj klausimas: o kaip Kristus?? . „kentėdami nusiskaistina“.?? Bet ar maža to ką padarė Jėzus? „Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą“ (Tit 2,14). Bet visgi idėja nėra visiškai atmestina, .. tik dėl vietos ir laiko manau galėčiau nesutikti.. Skaistėjimas, šventėjimas.. tai vyksta ČIA ir dabar!! Antrame Korintiečiam laiške Paulius sako „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!”. Ir aš su tuo sutinku.. tikiu tuo... manau skaistyklos adresas yra artimiausioje bažnyčioj ir tam kambarėlį kus ieškai Dievo, kaip klumpi prieš Jį ant kelių su ašarom ir sakai „atleisk, kad Tave įskaudinau.. prisidirbau..“. Tada ieškai kaip atsistoti, atitaisyti tuos teisingus santykius.. Tik apie tas kančias.. argi mes turime kentėti kaip Lozorius, kad būtume šiltai Dievui „po pažastim“.. Susimąsčiau apie malonę.. kur tada jos vieta. Visada galvojau, kad malonė yra nepelnyta dovana. DOVANA – kuri nieko nekainuoja!! Ji tiesiog iš mylinčio Dievo rankų.. Tai kokio galo tos kančios ir kur jų vieta?? Jei esame išgelbėti „ ne iš savęs, kad kas nors nesigirtų“.. ar turi tai prasmę.. Ir galiausiai prisiminiau šiandien per pamokslą cituotą eilutę „Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją“. Ir taip .. kartais kai liečia Dievo Žodis su kaltinimu: „brangusis, kažkas pas tave ne taip“ tai skauda.. skauda ypatingai kai Dievas nusprendžia „apipjaustyt širdį“ ar apgenėti šakas.. skauda, kaip sako „mesk lauk“, o tu sakai „ ne, čia mano“.. skauda išsižadėti, atiduoti.. štai kančia.. kuri skaistina..

Jeigu mes esame Jo sekėjai, mokiniai – tai argi nesvarbu apie tai ką Jis kalbėjo? Ar visgi visa tai tik tuščios šnekos.. neparemtos rimtais argumentais.. faktais, įrodymais.. O gal, jei nežinom kaip yra iš tikrųjų, tai spjaukim ant visko.. O vėliau pamatysim.. tada kaip jau ruoš paminklą su užrašu „liūdi šeima“ (lyg nuo to man tada bus geriau), gal tada mums kas papamokslaus iš „Mirusiųjų knygos“.. ar gerai paaukos bažnyčiai, kad per Mišias būtų paminėtas mirusiojo vardas.. gal tai padės.. o gal „nė velnio“ . Hmm tikriausiai sunku atrasti laiko šventumui į kurį mus Dievas šaukia šiandien.. gal tik tada kaip jau niekas nemaišys.. Kaip nebus televizoriaus ar dar kažko kas atima daug laiko.. pvz vyro zyziančio, kad greičiau duotum valgyt.. gal tik tada atsiras laiko šventėti?.. ištirti save.. pabūti su Dievu.. kas belieka.. o GAL visa tai tuščios kalbos? Du keliai, dvylika, ar vienas.. Kalbam apie tai ko nežinom ir tik svarstom, interpretuojam.. aišku laikui bėgant galima pateikti tai kaip autoritetingą mokymą ir visus kurie tam prieštaraus pradėti skerst.. galima.. iš esmės taip ir darom..

Taigi norėčiau mažiau malt liežuviu ir pabaigt šį savo vakarinį apmąstymą.. tik nežinau kaip.. Nedrįsiu buti ta, kuri pateiks savo nuomonę kaip vienintelę taurią tiesą.. todėl sakau: „ nieko neteigiu.. aš tik labai tikiu, kad kelias kuriuo aš einu nuves mane TEN..“

Dvasinis super marketas

-------> radau seną savo darbą. Ji parasiau 10 klasėj kalbėjimo egzaminui apie paslaptingąjį pasaulį.. Dar tada nebuvau tikinti, bet mintys apie Dievą jau tada man sukosi :) .. Žodžiu, fanatikė nuo jaunų dienų :D

Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau susimąsto apie tai, kas jis yra, kokia jo gyvenimo prasmė ir tikslas. Kiekvinas žmogus žino, kad gyvenimas čia, žemėje baigsis, todėl dažnai yra susimąstoma, kas laukia po to. Ar gyvenimas tęsesi tolaiu, nors kūnas jau nuleidžiamas giliai į žemę, o apie žmogų primena tik kapas, ar artimųjų atmintyje išlikusi viena ar kita situacija.

Šiuolaikinį pasaulį tikrai galime pavadinti " Dvasiniu supermarketu". Paprastai žmogus užverčiamas įvairiomis filosofijomis, įdėjomis, mokslais, religijomis kurios atrodo labai patrauklei ir maloniai. Kuo toliau, tuo pasiūla didėja, tačiau paklausa mažėja. Žmonės yra vis tiek nepatenkinti, pilni pykčio ir neapykantos. Tai kaip tapti laimingam?! Visą ką gali pasiūlyti pasaulis tėra materealūs dalykai, kurie nėra amžini ir užtektų akimirkos, kad visa tai išnyktų kaip dūmas. Taigi gali turėti daug pinigų, prabangius namus, kelias mašinas, didelią ir gražę šeimą tačiau viduje vistiek jausi tuštumą. Daugelis mąstančių žmonių negalėdami susigaudyti šiame minčių ir idėjų chaose tampa skeptikais, o galiausei materealistais. Mažai kriepia dėmesį į dvasines vertybes ir nesirūpina savo "sielos ekologija". Dažniausei tik pakliuvę į nemalonę situaciją ar išgyvenę artimo mirtį, žmogus susimąsto, kad yra kažkas aukščiau, kas gali užpildyti tuštumą viduje. taigi nuo materealiu dalykų dalykų žmogaus akys krypsta į Dievą. Tada pradedama mąstyti apie dvasinius dalykus, susikoncentruoti į dvasines vertybes. Bet vis gi tie kurie nuoširdžiai ieško Dievo, ar bando sekti kokiu nors konkrečiu mokymu, taip pat patiria didelę sumaištį, kadangi aplink šitiek viena kitai prieštaraujančių idėjų ir jos visos viena už kitą įtikinamesnės. Kiekviena realigija teigia, kad ji teisingiausia, tikriausia ir pan. O jų tiek daug !! Del ko ir kyla realiginiai karai, ginčai, kuris Dievas yra tikriausias ir geriausias. <...>Kaip paprastam žmogui susigaudyti šioje sumaištyje?

Visi tikėjimai, visos realigijos nyksta..tik viena realigija turi daugiausia pasiekeju visame pasaulyje, butent ta, kuri išpažysta "aukščiausiąją" trejukę: Wotaną, Mammona ir Prijapą. Ši realigija dievina pajėgą, kurios simbolis yra kardas , o šventykla - kareivinės. Dievina pinigus, kurių simbolis yra auksas, dievina kūną kurio šventykla - paleistuvių namai. Ši raligija viešpatauja visame pasaulyje. Ji ne visada praktikuojama žodžiais, bet žmonių darbais <...>

Sugrįžau!!! (nors gal ir trumpam:P )

Na va... Praėjo visai ne mažai lako, kada įmečiau čia savo gyvenimo aprašymą :)
vis kažkaip sunku atrasti laiko papildyti šį bloger'i. nors jo lyg ir turiu... o dar ir tikslo nesugalvojau, kodėl ir kam turėčiau rašyti.. bet šiandien mėginsiu apsispręsti :)
Manau, apsistosiu ties ta mintimi, kad dėsiu čia tai, ką norėčiau greitai surasti. Gal kada nors šliesiu širdį ir papasakosiu ką nors, o gal tiesiog darysiu paste/copy kokiam tai įdomiam straipsniui...
tai tiek šiam kartui ;) parassiu dar kada ...nors :P
labanakt :*

Pirmasis postas

Aš buvau nerami siela – labai maištinga. Padariau daug baisių dalykų, dėl kurių teko skaudžiai nukentėti. Tuo labai įskaudinau tėvus ir visus mane mylinčius žmones… Mano gyvenime buvo daug svaigalų. Iš pradžių tai buvo tik dar vienas maištas prieš tėvus, ir net nepajutau, kaip tapau nuo jų priklausoma. Pykau ant visų, kuriems nepatiko tai, ką aš darau; prieštaravau nustatytai tvarkai.

Bet nuo viso šito greitai pavargau. Jaučiau, kad toks gyvenimo būdas ne man. Aš nesijaučiau laiminga. Atsibodo nuolatiniai mamos maldavimai, kad pasikeisčiau… Giliai širdyje norėjau nuo viso šito pabėgti, tik nežinojau kaip. Man prasidėjo depresija, kažko trūko gyvenime. Norėjau kažkokios atramos, kažkokio stimulo gyventi…

Nors ir buvau tokia, Dievu aš visada tikėjau ir Jo buvimas man niekada nekeldavo abejonių.. Kartais, kai gerai prisidirbdavau, prašydavau, kad Dievas padėtų ir Jis visada išklausydavo. Galiausiai pradėjau melstis. Prašiau Dievo, kad viskas liautųsi, kad galėčiau grįžti į normalų gyvenimą…

Taip po kurio laiko mane ir pusseserę aplankė pastorius su Gintaru: papasakojo apie Dievo meilę, ką Jis padarė dėl manęs, kad Jis yra gyvas ir nori man padėti. Aš tuo labai susidomėjau, nes apskritai domėjausi visomis religijomis. Gal tai ir buvo ta priežastis, kuri paskatino mane ateiti čia – tas susidomėjimas.

Atėjusi čia, pamačiau daug laimingų veidų. Visi jie šypsojosi ir tai buvo užkrečiama. Pradėjau šypsotis ir aš, nejučia dingo pyktis, užplūdo kažkokia ramybė… Ir nuo tada Šventoji Dvasia pradėjo dirbti manyje…

Dar tada nesuvokiau, kad aš esu nusidėjėlė. Grįžusi namo, pradėjau studijuoti knygelę „Ką daryti, kad būčiau išgelbėtas“. Ten buvo eilutės, kad atpildas už nuodėmę yra mirtis. Aš nusišypsojau. Galvojau, kokia aš čia nusidėjėlė, ką čia tokio padariau, kad esu verta mirties! Bet šypsojausi neilgai, labai greitai pradėjau verkti.. Viešpats mane įtikino, kad aš nusidėjėlė ir verta mirties. Verkiau ir negalėjau patikėti, kad pamiršau, kiek daug aš padariau. Dėl daug dalykų turėjau atgailauti prieš Dievą. Labai džiaugiuosi, kad jų dabar nebeliko mano gyvenime.

Net nuostabu, kai pagalvoji, kaip Viešpats pakeitė mano gyvenimą per tokį trumpą laiką, kai tuo tarpu man bandė padėti tiek daug žmonių ir rezultatas buvo nulis. Viešpats sugrąžino man džiaugsmą, viltį ir stiprybę, begalinę stiprybę bėgti nuo tų dalykų ir niekada neatsisukti atgal. Per tą laiką supratau, kad Viešpats mane myli, Jis man atleido, išgelbėjo ir davė tiek daug palaiminimų.. Žinau, kad Jis mane laiko stipriai už rankos ir visada, kad ir kas atsitiktų, suteiks jėgų ir ves pirmyn…

Daugiau neturiu ką pasakyti… tik labai padėkoti pastoriui Artūrui ir Gintarui, kad suteikė galimybę išgirsti, ką Jėzus padarė dėl manęs. Taip pat žmonėms, kurie mane taip šiltai čia priėmė. O labiausiai dėkoju Viešpačiui, kad Jis atvėrė mano širdį ir pakeitė mano gyvenimą.

Indrė
2003 09 07