Skaistykla: kur ir kada metas skaistėti?

… mintys apie mirtį.. jos sukrečia iki pat gelmių tikriausiai kiekvieną.. kaip susimąstome apie mums brangius žmones.. kaip susimąstome, kad „dienos yra piktos“ ir bėga it pašėlusios.. suvoki, kad ateina ir tavo laikas.. O gal reikėtų kalbėti ne apie mirtį .. tik apie gyvenimą po mirties.. Tikėjimas.. kad tai kas yra, nepasibaigs tada kai tavo karstą nuliais į žemę..

Kelias kuriuo aš einu.. kur visa tai nuves?.. tiek daug takų, vieškelių, takelių vedančių link taip trokštamo mums tikslo. Bet ar visada mūsų pasirinktas kelias veda mus link ten, ko taip tikimės, laukiam.. ir nepaisant to, kad taip tikim.. o gal pasiekus finalą teks skaudžiai nusivilti ir tada lyg kaltinti nebus ko.. Bet kai prieš akis kryžkelė... kuo pasitikėti?.. visi keliai lyg su didžiausiomis reklamomis „į TEISUMĄ, RAMYBĘ ir DŽIAUGSMĄ -->“.. ką tada daryti? ...gal klausyti savo širdies balso?.. eiti ten kur tau gražiai šypsosi ir saldžiai šaukia?.. o gal tiesiog pasikliauti idėjomis, kurios atrodo taip patraukliai ir patogiai.. daug variantų .. bet tai pasirinkimas .. asmeninis.. kartais aklas, bet pilnas pasitikėjimo, kad viskas bus gerai.. Bet ar mūsų pasitikėjimas, kad mes geram kely visada nuves į tą vietą kur „nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo...‘‘???

(Hmm.. mano „apmąstymas“ tikriausiai kol kas visiškai ne į temą.. ir atrodo kaip dar vienas „atsifutbolinimas“. Bet tai tiesiog „ieškojimas“..). Turėčiau, kalbėti apie taip vadinamą „skaistyklą“ – vietą – kuri pomirtinio pasaulio geografijoje atsirado viso labo XIIa pabaigoje, vietą kuri sukėlė begalę ginčų tarp Bažnyčios Tėvų, gal būt atnešusi ne mažai skilimų.. Ar tai dar vienas kelias į ten kur „nebus nakties“? O gal viso labo kažkieno išmintas takas kuris nežinia kur nuves?? ... tiek daug klausimų kyla kaip susiduri su šiuo fenomenu.. GAL tai tik paguoda žmonėm, kurie prarado sau mylimus žmones.. tikėjimas, kad dar ne viskas prarasta ir jiems bus viskas gerai. Ar galima sieti tą, su baisia „komercija“ – kada į kairę ir į dešiną galima buvo įsigyti indulgencijų ar truputį paaukoti Bažnyčiai už taip mylimą artimą.. kad tik jam skaudėtų mažiau toje baugioje vietoje.. viskas remiasi į GAL.. Sunku kalbėti apie mirtį, kai dar nespėjai ten pabuvoti.. ir grįžias iš ten lyg niekas nebuvo, kad galėtų pasakyti kaip iš tikrųjų yra... (nors taip, dažnas kalba apie tunelius, apie balsus.. bet.. bet ne apie tai dabar..) Prisiminiau pasakojimą apie Lozorių ir turtuolį kuris miręs meldė Abraomo, kad atsiustų jam tą elgetą su lašeliu vandens. Bet Abraomas atsakė: „Atsimink, sūnau, kad tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes.. <..> Be to, mus nuo jūsų skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus“. Bet yra ir kitas pasakojimas Mato 5. 26 „neišeisi iš ten, kol neatsiteisi iki paskutinio skatiko“. Kol??? Vadinasi yra galimybė išeiti? Kas tai? Prieštaravimai? .. ar neteisingos interpretacijos? O gal ši vieta visai ne apie gyvenimą po mirties?? Tiek daug klausimu!!.. Kuris visažinis išdrįs pasakyti kaip yra iš tiesų ir dar pridurs jūs „klystat!!“.(nors tokių atsiranda ir ne vienas). Visai nesenai susimąsčiau.. Dievas tikriausiai žiūrėdamas į mūsų samprotavimus apie Jį ar apie kitus dvasinius dalykus labai juokiasi, arba graudžiai verkia matydamas tai ką mes daužydami į krutinę teigiame ir taaip laabai „grybaujam į pievas“.. gal čia galima pacituoti „nėra teisaus, nėra nė vieno..“ (nors mano manymu čia ne apie teisingas ar ne doktrinas..). Prirašyta yra daug.. ir visi raštai kalba lyg apie skirtingus dalykus, bet apie finalą su džiaugsmu, ramybe ir pan.. Dar vakar naktinėdama susidomėjau Tibeto „Mirusių knyga“. Ten kalbama, kad visa, ką tu jauti - yra iš tavęs. Taigi, šitaip žvelgiant, tiek rojų, tiek pragarą mes patys sau ir kuriame dar gyvi būdami. O mirę tiesiog jausime tuos išgyvenimus, kuriuos pergyvenom čia.. (o gal ne taip supratau.. J ). Taigi čia kelią pats sau tiesi.. ta prasme, ne tai apie ką Biblija sako: „Šaukiu šiandien liudytojais dangų ir žemę, kad leidau tau pasirinkti gyvenimą ar mirtį, palaiminimą ar prakeikimą“ (Įsak. 30,19). (Tu renkiesi kuriuo keliu eiti), bet čia kelio nėra.. jį lyg kuri pats iš savo jausmu, pergyvenimų. (jei gerai supratau). Girdėjau dar apie 12 kelių kurie veda link tos palaimintos amžinybės. Girdėjau apie vis dovanojamą gyvenimą, tarsi naują galimybę pradėti vėl per naujo.. ir tų galimybių ne taip ir mažai – 108! Tiesa, čia yra pavojus „atgimti“ blusa ar dar kokiu nelabai kilmingu padaru.. Ir visa tai skelbia raštai. Įvairių autorių.. religijų.. kultūrų.. visos jos susirūpinusios rytdiena. Ir atrodo, kad tai gana svarbu..

Jaučiu, kad nuklydau nuo temos, todėl pradžioj norėčiau prisiminti tai kas yra „skaistykla“ ir kas joje „gyvena“. Katalikų Bažnyčios Katekizme radau mokymą apie šią vietą „1030 Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai nuskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties kentėdami nusiskaistina, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą.“

Čia matau mokymą, kad tarp pragaro ir dangau yra tarpinė vieta, kurioje sielos turi kentėti, skaistėti.. kol pasidaro tinkamos gauti išgelbėjimą.

Skaičiau daugybe kartų ir susimąsčiau.. o kaipgi Kristus??!! Nejaugi Jo auka ant kryžiaus buvo tokia menka, kad dar turėtume ką nors pridėti prie jos.. ir kuo čia pasikliauti? Ar išmintingais Budistų raštais, ar pasitikėti tai ką pasakė protingas dėdė (o kaip jis dar pagrindžia savo teiginius... taip išmintingai.. tai mmmm ). O gal reikėtu čia susimąstyti kas aš esu, kuo pasitikiu.. Laikau save krikščione (kad ir kokia ten bebūčiau). Susimąstau ką tai reiškia.. ar viso labo kad esu pakrikštyta.. nee, nemanau.. manau krikščionis yra Kristaus mokinys, Jo sekėjas. Todėl drįstu teigti, kad negalima atmesti Jo mokymo. O Jėzus mokė apie vieną kelią pas Tėvą : „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ (Jn 14,6). Hmm tada kyla klausymas.. kam tos maldos?.. nejaugi mus išgelbėti gali mūsų artimųjų meilė mums kaip „užperka“ Mišias ar savo kančias skiria dėl to, kad tik mažiau laiko tektų kentėti taip mylimiems žmonėms.. Evangelija kalba apie priešingus dalykus: „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais - tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę.“ (Jn1,12-13).

...Kuo daugiau skaitau apie skaistyklos idėją, tuo labiau man kyla galvoj klausimas: o kaip Kristus?? . „kentėdami nusiskaistina“.?? Bet ar maža to ką padarė Jėzus? „Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą“ (Tit 2,14). Bet visgi idėja nėra visiškai atmestina, .. tik dėl vietos ir laiko manau galėčiau nesutikti.. Skaistėjimas, šventėjimas.. tai vyksta ČIA ir dabar!! Antrame Korintiečiam laiške Paulius sako „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!”. Ir aš su tuo sutinku.. tikiu tuo... manau skaistyklos adresas yra artimiausioje bažnyčioj ir tam kambarėlį kus ieškai Dievo, kaip klumpi prieš Jį ant kelių su ašarom ir sakai „atleisk, kad Tave įskaudinau.. prisidirbau..“. Tada ieškai kaip atsistoti, atitaisyti tuos teisingus santykius.. Tik apie tas kančias.. argi mes turime kentėti kaip Lozorius, kad būtume šiltai Dievui „po pažastim“.. Susimąsčiau apie malonę.. kur tada jos vieta. Visada galvojau, kad malonė yra nepelnyta dovana. DOVANA – kuri nieko nekainuoja!! Ji tiesiog iš mylinčio Dievo rankų.. Tai kokio galo tos kančios ir kur jų vieta?? Jei esame išgelbėti „ ne iš savęs, kad kas nors nesigirtų“.. ar turi tai prasmę.. Ir galiausiai prisiminiau šiandien per pamokslą cituotą eilutę „Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją“. Ir taip .. kartais kai liečia Dievo Žodis su kaltinimu: „brangusis, kažkas pas tave ne taip“ tai skauda.. skauda ypatingai kai Dievas nusprendžia „apipjaustyt širdį“ ar apgenėti šakas.. skauda, kaip sako „mesk lauk“, o tu sakai „ ne, čia mano“.. skauda išsižadėti, atiduoti.. štai kančia.. kuri skaistina..

Jeigu mes esame Jo sekėjai, mokiniai – tai argi nesvarbu apie tai ką Jis kalbėjo? Ar visgi visa tai tik tuščios šnekos.. neparemtos rimtais argumentais.. faktais, įrodymais.. O gal, jei nežinom kaip yra iš tikrųjų, tai spjaukim ant visko.. O vėliau pamatysim.. tada kaip jau ruoš paminklą su užrašu „liūdi šeima“ (lyg nuo to man tada bus geriau), gal tada mums kas papamokslaus iš „Mirusiųjų knygos“.. ar gerai paaukos bažnyčiai, kad per Mišias būtų paminėtas mirusiojo vardas.. gal tai padės.. o gal „nė velnio“ . Hmm tikriausiai sunku atrasti laiko šventumui į kurį mus Dievas šaukia šiandien.. gal tik tada kaip jau niekas nemaišys.. Kaip nebus televizoriaus ar dar kažko kas atima daug laiko.. pvz vyro zyziančio, kad greičiau duotum valgyt.. gal tik tada atsiras laiko šventėti?.. ištirti save.. pabūti su Dievu.. kas belieka.. o GAL visa tai tuščios kalbos? Du keliai, dvylika, ar vienas.. Kalbam apie tai ko nežinom ir tik svarstom, interpretuojam.. aišku laikui bėgant galima pateikti tai kaip autoritetingą mokymą ir visus kurie tam prieštaraus pradėti skerst.. galima.. iš esmės taip ir darom..

Taigi norėčiau mažiau malt liežuviu ir pabaigt šį savo vakarinį apmąstymą.. tik nežinau kaip.. Nedrįsiu buti ta, kuri pateiks savo nuomonę kaip vienintelę taurią tiesą.. todėl sakau: „ nieko neteigiu.. aš tik labai tikiu, kad kelias kuriuo aš einu nuves mane TEN..“