Aš buvau nerami siela – labai maištinga. Padariau daug baisių dalykų, dėl kurių teko skaudžiai nukentėti. Tuo labai įskaudinau tėvus ir visus mane mylinčius žmones… Mano gyvenime buvo daug svaigalų. Iš pradžių tai buvo tik dar vienas maištas prieš tėvus, ir net nepajutau, kaip tapau nuo jų priklausoma. Pykau ant visų, kuriems nepatiko tai, ką aš darau; prieštaravau nustatytai tvarkai.
Bet nuo viso šito greitai pavargau. Jaučiau, kad toks gyvenimo būdas ne man. Aš nesijaučiau laiminga. Atsibodo nuolatiniai mamos maldavimai, kad pasikeisčiau… Giliai širdyje norėjau nuo viso šito pabėgti, tik nežinojau kaip. Man prasidėjo depresija, kažko trūko gyvenime. Norėjau kažkokios atramos, kažkokio stimulo gyventi…
Nors ir buvau tokia, Dievu aš visada tikėjau ir Jo buvimas man niekada nekeldavo abejonių.. Kartais, kai gerai prisidirbdavau, prašydavau, kad Dievas padėtų ir Jis visada išklausydavo. Galiausiai pradėjau melstis. Prašiau Dievo, kad viskas liautųsi, kad galėčiau grįžti į normalų gyvenimą…
Taip po kurio laiko mane ir pusseserę aplankė pastorius su Gintaru: papasakojo apie Dievo meilę, ką Jis padarė dėl manęs, kad Jis yra gyvas ir nori man padėti. Aš tuo labai susidomėjau, nes apskritai domėjausi visomis religijomis. Gal tai ir buvo ta priežastis, kuri paskatino mane ateiti čia – tas susidomėjimas.
Atėjusi čia, pamačiau daug laimingų veidų. Visi jie šypsojosi ir tai buvo užkrečiama. Pradėjau šypsotis ir aš, nejučia dingo pyktis, užplūdo kažkokia ramybė… Ir nuo tada Šventoji Dvasia pradėjo dirbti manyje…
Dar tada nesuvokiau, kad aš esu nusidėjėlė. Grįžusi namo, pradėjau studijuoti knygelę „Ką daryti, kad būčiau išgelbėtas“. Ten buvo eilutės, kad atpildas už nuodėmę yra mirtis. Aš nusišypsojau. Galvojau, kokia aš čia nusidėjėlė, ką čia tokio padariau, kad esu verta mirties! Bet šypsojausi neilgai, labai greitai pradėjau verkti.. Viešpats mane įtikino, kad aš nusidėjėlė ir verta mirties. Verkiau ir negalėjau patikėti, kad pamiršau, kiek daug aš padariau. Dėl daug dalykų turėjau atgailauti prieš Dievą. Labai džiaugiuosi, kad jų dabar nebeliko mano gyvenime.
Net nuostabu, kai pagalvoji, kaip Viešpats pakeitė mano gyvenimą per tokį trumpą laiką, kai tuo tarpu man bandė padėti tiek daug žmonių ir rezultatas buvo nulis. Viešpats sugrąžino man džiaugsmą, viltį ir stiprybę, begalinę stiprybę bėgti nuo tų dalykų ir niekada neatsisukti atgal. Per tą laiką supratau, kad Viešpats mane myli, Jis man atleido, išgelbėjo ir davė tiek daug palaiminimų.. Žinau, kad Jis mane laiko stipriai už rankos ir visada, kad ir kas atsitiktų, suteiks jėgų ir ves pirmyn…
Bet nuo viso šito greitai pavargau. Jaučiau, kad toks gyvenimo būdas ne man. Aš nesijaučiau laiminga. Atsibodo nuolatiniai mamos maldavimai, kad pasikeisčiau… Giliai širdyje norėjau nuo viso šito pabėgti, tik nežinojau kaip. Man prasidėjo depresija, kažko trūko gyvenime. Norėjau kažkokios atramos, kažkokio stimulo gyventi…
Nors ir buvau tokia, Dievu aš visada tikėjau ir Jo buvimas man niekada nekeldavo abejonių.. Kartais, kai gerai prisidirbdavau, prašydavau, kad Dievas padėtų ir Jis visada išklausydavo. Galiausiai pradėjau melstis. Prašiau Dievo, kad viskas liautųsi, kad galėčiau grįžti į normalų gyvenimą…
Taip po kurio laiko mane ir pusseserę aplankė pastorius su Gintaru: papasakojo apie Dievo meilę, ką Jis padarė dėl manęs, kad Jis yra gyvas ir nori man padėti. Aš tuo labai susidomėjau, nes apskritai domėjausi visomis religijomis. Gal tai ir buvo ta priežastis, kuri paskatino mane ateiti čia – tas susidomėjimas.
Atėjusi čia, pamačiau daug laimingų veidų. Visi jie šypsojosi ir tai buvo užkrečiama. Pradėjau šypsotis ir aš, nejučia dingo pyktis, užplūdo kažkokia ramybė… Ir nuo tada Šventoji Dvasia pradėjo dirbti manyje…
Dar tada nesuvokiau, kad aš esu nusidėjėlė. Grįžusi namo, pradėjau studijuoti knygelę „Ką daryti, kad būčiau išgelbėtas“. Ten buvo eilutės, kad atpildas už nuodėmę yra mirtis. Aš nusišypsojau. Galvojau, kokia aš čia nusidėjėlė, ką čia tokio padariau, kad esu verta mirties! Bet šypsojausi neilgai, labai greitai pradėjau verkti.. Viešpats mane įtikino, kad aš nusidėjėlė ir verta mirties. Verkiau ir negalėjau patikėti, kad pamiršau, kiek daug aš padariau. Dėl daug dalykų turėjau atgailauti prieš Dievą. Labai džiaugiuosi, kad jų dabar nebeliko mano gyvenime.
Net nuostabu, kai pagalvoji, kaip Viešpats pakeitė mano gyvenimą per tokį trumpą laiką, kai tuo tarpu man bandė padėti tiek daug žmonių ir rezultatas buvo nulis. Viešpats sugrąžino man džiaugsmą, viltį ir stiprybę, begalinę stiprybę bėgti nuo tų dalykų ir niekada neatsisukti atgal. Per tą laiką supratau, kad Viešpats mane myli, Jis man atleido, išgelbėjo ir davė tiek daug palaiminimų.. Žinau, kad Jis mane laiko stipriai už rankos ir visada, kad ir kas atsitiktų, suteiks jėgų ir ves pirmyn…
Daugiau neturiu ką pasakyti… tik labai padėkoti pastoriui Artūrui ir Gintarui, kad suteikė galimybę išgirsti, ką Jėzus padarė dėl manęs. Taip pat žmonėms, kurie mane taip šiltai čia priėmė. O labiausiai dėkoju Viešpačiui, kad Jis atvėrė mano širdį ir pakeitė mano gyvenimą.
Indrė
2003 09 07
